Butas

Nežinau, kokio velnio grūdaus ten tą naktį. Na, gerai, susipykau su draugėm, neturėjau kur dėtis...Bet Jo butas mane traukė ir apskritai vis dar buvau apsvaigus nuo to skausmo.Net nepamenu, kaip patekau į vidų. Atidariau duris ir uždegiau kambaryje šviesą, tačiau jis buvo pustuštis : kampe prie sienos stovėjo nedidelė lova, rašomasis stalas prie lango, sena kėdė. Jo kambario sienos nuklijuotos plakatais, piešiniais (kokie jie man atrodydavo įspūdingi ir kerintys) ir lipniais popieriukais, ant kurių Jis rašydavosi reikšmingiausias savo mintis. Nieko nesuvokdama užgesinau šviesą ir išėjau atgal į prieškambarį, tačiau kojos manęs nebeklausė — aš lyg skuduras susmukau ant grindų. Man nepaprastai skaudėjo kojas...rankas...galvą...nugarą...pilvą...Maniau, kad išprotėsiu.Po manim buvo ištiestas pūkuotas, tačiau jau nusitrynęs didžiulis kilimas. Jo spalvos tada neįžvelgiau, mačiau tik netvarkingai išsidėsčiusias dėmes. Dar kelias minutes žvelgiau į tamsą ir man net pasirodė, kad virtuvėje kažkas sušmėžavo, bet kaip tik tą akimirką mano sąmonė išsijungė. Pabudau, kai butą jau buvo užliejusi skaisti saulės šviesa. Tuomet suvokiau, kad guliu ne ant grindų, o Jo senutėje, girgždančioje lovoje. Nebejutau skausmo kūne, tačiau ausyse spengė nuo beprotiškos tylos (užmiesčio rajonas), o burnoje jutau kartumą. Atsikėliau iš lovos ir nupėdinau virtuvėn atsigert. Po to įsijungiau magnetolą ir butą užliejo ta muzika.“...You‘re still mine, my lover, i‘ll watch over you. Good bye, my lover, no sorrow, please, no tears...“ Prisiminimai, prisiminimai, prisiminimai...Pasijutau geriau, todėl ėmiau tvarkytis. Stovinčio vandens tvaikas plūstelėjo man į veidą, kai iš apdulkėjusio ąsočio ištraukiau puokštę jau suvytusių geltonų chrizantemų (kodėl visad chrizantemos?). Vandenį išpyliau, gėles išmečiau, išploviau ąsotį ir pastačiau į vietą. —Čia buvo mano namai...—liūdnu balsu prabilo kreminis Siluetas susiliejęs su panašios spalvos, apelsinais puošta siena. —Žinau,—atsakiau nepasukdama galvos, tačiau pasirėmusi į stalą jutau, kaip ant jo kapsi ašaros.—Kur Tu pradingai? Kodėl tada išėjai ir negrįžai pas mane!? —Čia buvo mano namai!—įnirtingai pakartojo Siluetas.—Kodėl čia atėjai? Daužiau kumščiu į stalą vis dažniau ir smarkiau, kol beprotiškai paskaudo. Išsunktu žvilgsniu pasisukau į sieną, bet Jo ten nebebuvo. Nulekiau į kambarį ir ėmiau knistis rašomojo stalo stalčiuose. Tikėjausi rasti kažką, bet pati nenutuokiau ką. Pasiėmiau tik jo nuotrauką...Labai seną, dar nespalvotą...Iš vaikystės...Tada ėmiau vėl tvarkytis. Dėl Jo palaisčiau gėles, visur išvaliau dulkes ir voratinklius, nušveičiau langus, išploviau dėmėtą holo kilimą, net suadžiau visas prairusias Jo kojines. Grįžusi namo virtau į patalus tikėdamasi užmigti...Ne...Tikėdamasi kietai įmigti, atsijungti, kaip naktį, gerai pailsėti ir viską pamiršti arba nubudusi suprasti, kad tai tebuvo blogas sapnas... KOŠMARAS!!! Tada rytas atėjo pernelyg greitai. Norėjau vėl eiti į tą vietą, tačiau kažko bijojau. Jis niekada nekviesdavo manęs į vidų. Turbūt dėl to ir vakar klausė, kodėl atėjau. Mes visad sėdėdavom ant suoliuko greta Jo namo ir šnekėdavomes. Kitais atvejais eidavom pas mane. Arbata taurėse, stiklinaitėse žvakės, tyliai grodavo kraupoka muzika. Klausydavom tik tų diskų, kuriuos Jis man dovanojo. Bet aš juos mėgau... Ypač, būdama su Juo. Mylėdavomes ant grindų, nes Jam nepatiko plačios prabangios lovos. Žinot, kiek tęsėsi toks mūsų gyvenimas? 5-erius metus! Iššvaisčiau Jam 5-erius savo jaunystės metus, kol galiausiai Jis ėmė...Jis nusižudė. Šiandien vėl buvau Jo bute. Paprasčiausiai sėdėjau ir žiūrėjau į sieną, bet Siluetas nepasirodė. Nebepasirodė niekada...Bent jau kol kas nors būdavo bute... Tiek Jis mane ir temylėjo...Na ką, labanaktis, Siluete. Myliu.