Neverk

—Neverk.Negaliu žiūrėti į tavo ašarotas akis.—kimiai ištarė Edvardas pakeldamas Anikos veidą ir žvelgdamas į ją. —Tai nusisuk.—ir ji išsilaisvinusi iš jo rankų nužingsniavo prie sienos.—Arba dar geriau-aš išeinu. —Nemėgink niekur eiti!—sušuko vaikinas.—Jei...Jei tu dabar išeisi pro šias duris, manęs daugiau nepamatysi...-ir suglumo dėl šių savo žodžių. —Negąsdink.Aš žinau, kad tu ilgai neištversi be manęs. —Jei reiks, tai ir ištversiu.—ryžtingai tarė Edvardas.-Pati būsi dėl to kalta.-ir nuleidęs galvą ėmė barškinti degtukų dėžutę. —Tuomet aš niekur neisiu. —Ir neverksi?- šypsodamasis ištare jaunuolis. —Ir neverksiu. —Šaunuolė.O dabar nusišypsok.—Ir priėjęs pabučiavo ašarotą Anikos skruostą. „Akligatviais sukandžiok, rūke nuryk arba tiesiog supančiok-rujot palik.Kiekvienas do, kiekvienas la aišku nepravirkdys...“ —Išjunk tą savo niūrią muziką. —„Atika“ — neniūri.—šyptelėjo mergina. —Dabar niūri. Dabar reikia tylos.Prašau, išjunk. Anika kreivai žvilgtelėjo į savo mylimąjį, priklaupė prie kompiuterio ir jį išjungė.Iš stalčiaus, kuriame gulėjo vaikino nuotrauka su užrašu „ANIKAI“, išėmė žvakę ir uždegusi pastatė ant grindų. —Tu esi ir šito gana...—sumurmėjo ji tyliai. —Kažką sakei? —Nea, nieko. —Ne nieko, tu kažką sakei.—įtariai pasakė Edvardas. —Hm... —Na prašau, pakartok. —Sakiau sau, kad reiks paskambinti mamai,—sumelavo Ani. —A...Aišku, mažyte, —numykė jis, nors ir suprato, kad ji nesako tiesos. Mergina atsistojo ir demonstruodama nuogas šlaunis palengva nutipeno virtuvėn.Vaikinukas liko vienas kambaryje ir į jo galvą ėmė belstis viską žudančios mintys.Jis pajuto, kad kažkas, kažkuri širdies dalis reikalauja palikti šitą makalynę.Išeiti iš šių sujauktų idėjų ir iliuzijų pilnų namų.Tačiau... „ Tačiau ji šito neištvertų“—pamanė, numojo ranka ir patraukė virtuvėn. —Ani, aš norėčiau arbatos.— atsargiai sėsdamas ant ant aptrūnijusios taburetės tarė jis. —Gerai, mielasis, tuoj,—nuolankiai atsakė lyg blyškiaodė lėlytė atrodanti Anika. —O tu niekuomet nenorėjai manęs palikti?—pats lyg nesuprasdamas ko klausia tarė jis. —Ką? Kodėl manęs šito klausi?—suspigo mergina. —Ei, palauk, tik nepradėk vėl isterikuoti,—sušvokštė Edvardas. —Vėl?Ach vėl!—jau verksmingu balsu šaukė ji.—Aš daugiau nieko nesugebu, tik isterikuoti, ar ne? —Ani, tikrai ne. Mažyte, tu-mano gyvenimas.Tu teiki man begales džiaugsmo. —Tad kodėl?Kodėl tu klausinėji tokių kvailų dalykų?—ištarė ramiai. —Na man tik buvo įdomu. Net pats nežinau, kodėl to paklausiau.Aš atsiprašau. —Viskas gerai.—Anika suprato, kad bereikalo užsipuolė mylimąjį.—Kokią arbatą gersi? —Ačiū.Aš persigalvojau.Verčiau padaryk man kavos. Už lango spindėjo delčia ir siūbavo vėjo glostomos medžių viršūnės...Vaikinas ir mergina sėdėjo prie virtuvinio staliuko, gėrė kavą ir rūkė. —Edvi...Aš tave myliu,—pratarė Anika išpūsdama karčiai salsvus dūmus.—Myliu, nors tu ir netiki meile. —Netikiu meile, bet tikiu tavim.Aš kartu,—atsakė jis ir ranka perbraukė per jos juodus lyg naktis plaukus.—Mano Margarita... Anika staiga pašoko lyg nusiplikiusi karšta kava, cigaretė iškrito iš jos drebančių rankų ir ji atatupsta ėmė judėti lango link. Edvardas sutrikęs stebėjo, kaip mergina paklaikusiomis akimis spokso į jį ir kažką murma panosėje. Ji ranka kliudė ant palangės stovinčią vazą su chrizantemomis, toji barkštelėjo žemėn, suduždama į šimtus šukių, ir Ani atsipeikėjo. Edvardas pašoko, puolė prie merginos ir suspaudė glėbyje. —Mažute mano, mergyte, nurimk, nurimk, viskas gerai... —Daugiau, daugiau, daugiau...—laibu balseliu kartojo Anika. —Daugiau taip nebesakysiu, ša mažyte, na nurimk, ša. Mergina nutilo.Ji apkabino mylimąjį, užsimerkė ir ramiai šildėsi šalia jo kūno. Už lango spindėjo delčia ir siūbavo vėjo glostomos medžių viršūnės...

Sudundėjo traukinio bėgiai. Aš pramerkiau akis, bet Edvardo lovoje jau nebebuvo. Iš virtuvės sklido blynų ir uogienės kvapas. Atsisėdau, įsispyriau į šiltas pūkuotas šlepetes, užsitempiau ilgą Edžio sportinę maikutę ir pakilusi nuo lovos nušliurenau į vonios kambarį. Paprastai pabundu su pirmojo traukinio pravažiavimu - būna 6 valandos 13 minučių. Tačiau šiandien nustebau, nes pažvelgus į laikrodį, šis rodė pusę pirmos. Neprisiminiau nieko, kas įvyko vakar. Negi turėjom svečių?...Ne, tuomet žinočiau, kad kažkas turėjo apsilankyti. Nusiprausiau veidą, grįžusi į kambarį užsileidau eilinę rytinę „Atikos“ porciją ir virtau atgal į lovą. —Ji sako, čia per daug tamsos, gimiau ne tam, kad ja kvėpuot...—kambarin įvirto Edvis dainuodamas ir linksmai šūktelėjo — Pusryčiai! Ech, tos žybsinčios jo akutės. Jis sako, kad manosios mirguliuoja, tačiau pats nesuvokia, kad tik jo žiburiukai pirmą mūsų susitikimo akimirką mane ir patraukė. Tada dar nemaniau, kad galėčiau jam patikti, bet dar tą patį vakarą mes pajutome tai. Na...Tai, kas sieja dvi puses, skirtas viena kitai...Gal kvaila, kai taip mastau, juk daug kas netiki tokiomis sapalionėmis, bet... Bet, na ir kas? Svarbiausia, kad aš tikiu tuo, ką sakau. Ir jis tiki. Ir todėl mes esam kartu. Ir todėl jis manęs nepalieka...Manęs...Tokios kvaištelėjusios, amžinai isterikuojančios, mistifikuotos žmogystos. Manęs...Tokios kvailutės menininkės (ne visad drįstu save taip pavadinti)...Manęs-išblyškusios juodaplaukės mergaitės, žaliomis akimis, mažytėmis pėdutėmis ir YPAČ nuogomis šlaunimis...Ech, nekenčiu savęs. —Edvardai, atnešk ir mano vaistukus, ačiū. —Butinai, mažyte,—riktelėjo ir persisvėręs per sienos kampą dar paklausė— Kavos, arbatos, apelsinų sulčių? —Tavęs! —mirktelėjau ir abu prapliupom juokais. —Visi gražūs žmonės miršta...—staiga rimtai prakalbo Edis. —Miršta VISI žmonės.Ir aš mirsiu, ir tu...m-mir-si. Ėmiau kūkčioti, nebesupratau kas su manimi daros.Pastaruoju metu visiškai nebevaldau savęs. Pasiduodu emocijoms lengvai, lyg dviejų metukų mergytė. Ir kas kart taip drasko viduje.Nuo blogų minčių, o jos būna tokios blogos...Edvardas puolė mane raminti, klausinėti kas nutiko ir vėl kaltino save, kad kažką ne taip pasakė. O aš bijau.Bijau vieną dieną galutinai sudrąskyti Edžio kantrybę, bijau, kad jis išeis, bijau, kad tada man nebebus prasmės gyventi. —Viskas gerai, spinduliuk,—ištariau, nusišluoščiau ašaras ir atsainiai šyptelėjau.Tą akimirką galėjau tik taip pasielgti.—Tik...Pažadėk manęs niekada nepalikti. —Pažadu, aukseli, pažadu.Galiu nors ir kas dieną tau tai prisiekinėti. —Nereikia.Man to tereikėjo dabar.—tvirtai nusišypsojau.Edžio akys sužibėjo ir jis mane stipriai apkabino.—Daugiau niekada nebeverksiu. —Niekada neverk...